Siracido 48

₁Tada pakilo Elijas, pranašas lyg ugnis,

o jo žodis buvo lyg liepsnojantis deglas.

₂Jis sukėlė jiems badą

ir savo uolumu privertė juos skursti.

₃Viešpaties žodžiu jis aklinai uždarė dangų

ir tris kartus pašaukė žemyn ugnį.

₄Koks garbingas tu, Elijau,

savo nuostabiais darbais!

Kieno garbė tau gali prilygti?

₅Tu prikėlei mirusį vaiką iš mirties ir iš mirusiųjų pasaulio

Aukščiausiojo žodžiu.

₆Tu siuntei karalius į žūtį

ir kėlei kilminguosius iš ligos patalų.

₇Tu girdėjai grasinimus prie Sinajaus

ir bausmės nuosprendžius prie Horebo.

₈Tu patepei karalius bausmėms įvykdyti

ir pranašą būti tavo įpėdiniu.

₉Tu buvai paimtas aukštyn ugnies viesulu,

vežimu su ugningais žirgais.

₁₀Ateityje tau skirta, kaip parašyta,

sušvelninti Dievo pyktį dar jam neįniršus,

atgręžti tėvų širdį į jų vaikus

ir atkurti Jokūbo gimines.

₁₁Laimingi, kurie tave matys

ir kurie yra užmigę meilėje!

Juk ir mes tikrai gyvensime.

₁₂Kai Elijas buvo viesulu paimtas,

jo dvasios buvo pripildytas Eliziejus.

Dusyk tiek ženklų jis padarė

ir daug nuostabių darbų visais savo žodžiais.

Gyvenime jis niekada nedrebėjo prieš jokį valdovą,

joks žmogus nepajėgė jo įbauginti.

₁₃Nebuvo nieko, kas jam būtų buvę per sunku;

jo kūnas pranašavo iš ten, kur gulėjo palaidotas.

₁₄Gyvenime jis darė stebuklų,

ir po mirties jo darbai buvo nuostabūs.

₁₅Nepaisant viso to, žmonės neatsivertė

ir nuo savo nuodėmių neatsitraukė,

kol nebuvo išvaryti iš savo krašto

ir išblaškyti po visą žemę.

Bet paliko Judas, mažutė tauta

su savo valdovu iš Dovydo namų.

₁₆Kai kurie jų darė, kas teisinga,

o kiti buvo be galo nedori.

₁₇Ezekijas įtvirtino savo miestą

ir atvedė į jo vidų vandenį;

jis geležies įrankiais prakirto uolas

ir padarė vandens talpyklas.

₁₈Jam valdant, Sanheribas įsiveržė į kraštą

ir atsiuntė rab šakę iš Lachišo;

jis grūmojo kumščiu Sionui ir įžūliai didžiavosi.

₁₉Tuomet žmonių širdys apmirė ir rankos drebėjo;

jie buvo skausmo apimti lyg gimdančios moterys.

₂₀Bet jie šaukėsi Viešpaties, kuris yra gailestingas,

tiesdami į jį rankas.

Greitai Šventasis iš dangaus juos išgirdo

ir išgelbėjo juos per Izaiją.

₂₁Viešpats parbloškė asirų stovyklą,

ir jo angelas juos sunaikino.

₂₂Mat Ezekijas darė, kas patiko VIEŠPAČIUI,

ir tvirtai laikėsi savo protėvio Dovydo kelio,

kaip jam buvo įsakyta didžiojo pranašo Izaijo,

mačiusio tą tiesą savo regėjimuose.

₂₃Izaijo dienomis saulė atgal paėjėjo,

ir pailgino karaliaus gyvenimą.

₂₄Savo bebaime dvasia jis žvelgė į ateitį

ir guodė liūdinčius Sione.

₂₅Jis pranašavo apie tai,

kas bus iki laikų pabaigos,

apie paslėptus dalykus, kurie dar turės įvykti.